Kaunetiškiuose įsikūręs Židrūnas čia ne tik bites augina: „Aš esu kūrėjas“

Kaunetiškiai – nuošalus kaimas Radviliškio rajone, bet kelią pas bitininką Židrūną randa žmonės iš visos Lietuvos. Miškais apaugusi kelių namų gyvenvietė tarsi mažas rojaus kampelis, o jame gyvenimo prasmę atradęs vyras sukasi it užsuktas: ir bites augina, ir ožkos ganosi, ir pirtį kūrena.

 

Židrūno ūkis nedidelis, bet čia telpa tiek daug. Pirmiausia, visus pasitinka keturios ožkos, kurios labai patinka čia užsukantiems. Panašu, kad simpatijos abipusės, nes mums atvykus į svečius, ožkos jau susispietė prie tvoros – gal ką atvežėme skanaus. „Jos taip įprato prie vaišių, kad tikisi iš kiekvieno svečio kažkokį gardų kąsnį gauti“, – teigė sodybos šeimininkas Židrūnas.

Kas daugiausiai užsuka į Kaunetiškius? Vyras pasakojo neseniai turėjęs visą būrį pensininkų, kurie labai smalsūs buvo ir džiaugėsi atradę šią vietą. Jaunimas pasitaiko geras – nepridaro daug rūpesčio šeimininkui. Būna pavienių keliautojų, būna kompanijomis. Žiūrint, kokiu reikalu.

Sodyboje lankėmės įsisiūbavus rudeniui, tad ir lankytojų nesutikome. „Vasarą pats intensyvumas. Rudenį, žiemą tu turi galvoti, ką pasiūlyti lankytojams: „Sugalvojau edukaciją – liejame žvakes. Šiemet baigiau statyti dūminę pirtį, yra kubilas. Dūminėje pirtyje kaitintis gali apie 20 žmonių.“

Dūminė pirtis, pasak pirtininko, yra švaresnė nei operacinė, net senų senovėje ligoniai miegodavo dūminėse pirtyse: „Dūminės pirties statybos truko metus. Žiūrėjau, kaip padaryti vėdinimą, kaip akmenis sudėti. Pirtis man buvo tikras iššūkis. Nebuvo plano padaryti ją didelę, galvojau pasidaryti ją paprastai, greitai, bet užtrukau daug ilgiau nei įsivaizdavau. Labai džiaugiuosi šia pirtimi – nėra labai karšto garo, iki 80 laipsnių, nėra jis sausas kaip kitose pirtyse. Dūminėje pirtyje apsilankė ir kaitinosi ir tie, kuriems nepatinka pirtis. Kad pirtis pakaistų, kūrenti reikia apie 1,5 valandos, jei lauke šilta, žiemą ilgiau.“

Pirtis ne vienintelis statinys, kuriuo gali pasigirti sodybos šeimininkas. Sode stovi bičių namelis. Pasak šeimininko, vienu metu ant bangos buvo statyti tokius namelius ir užsiimti bičių terapija. Ir nors dabar sodyboje tik vienas toks namelis, kaip sako šeimininkas – užtenka ir to. Bičių terapijos terapinė sesija trunka valandą, per tą laiką žmonės ir užmiega.

Bičių sunešto medaus įsigyti galima ir sodyboje, ir rajone. Bičių vaškas sodyboje naudojamas ne tik edukacijoje, bet ir integralinės vaško terapijos seansuose. Tai ypatingas gydymo metodas, kai žmonėms padedama atitolti nuo kamuojančių skausmų. Būtent dėl šios vaško terapijos ir atvyksta žmonės iš visos Lietuvos – niekas nenori kęsti skausmo, ieško pagalbos ir ją randa bitininko sodyboje.

 

Visai netolies ir kuriamas energetinis labirintas, jis dar nepabaigtas, kaip ir baltų deivės Austėjos skulptūra. Sodyboje nemažai atrakcijų vaikams. Laipynės medžiuose, karstyklės. Vasarą praūžęs uraganas pridarė vargo, tačiau net išverstus medžius Židrūnas sugalvojo, kaip pritaikyti edukacijai. Štai išvirtusio medžio šaknys tapo puikia edukacine priemone, gal ne visi vaikai net yra matę, kaip medžio šaknynas atrodo, kiek giliai jos auga ir pan.

Sodyboje Židrūnas šeimininkauja daugiausiai vienas: ir stato, ir tvarko, ir naujas idėjas generuoja, ką dar padaryti, ką pagerinti: „Esu kūrėjas. Iš kur idėjos? Kartais tikrai būna, kad susapnuoji. Idėja ateina, o konsultacijos geriausia – google, kad nenugrybautum.“ Vyras laisvu nuo sodybos laiku arba atvirkščiai turi ir oficialų darbą – saugo Lyduvėnų geležinkelio tiltą. Parą dirba, trys laisvos. Palankus grafikas.

Planuose – muziejus: „Visi man atidavinėja senienas, o to laiko ne per daugiausiai viską apeiti ir pasidaryti. Turiu daug oblių, atidavė ir senovinę mezgimo mašiną, reikia ją parsivežti. Pats, atsimenu, kai man buvo 14–15 metų, reikdavo „kalgotkes“ megzti, veždavo tėvai parduoti.“

Židrūnui buvo 18 metų, kai atsikraustė gyventi į sodybą, daugiau nei 30 metų jis čia: „Mane čia augino seneliai, tėvai buvo pasiėmę, nes reikėjo 4 kambarių butą gauti, bet aš pabėgau iš Kretingos. Tėvai pas draugus neišleisdavo. Kartą buvau susitaręs su tėvais, kad numezgu tris poras „kalgotkių“ ir išeinu. Taip greit numezgiau, atėjo tėvai – dar laiko yra, eik megzti. Susipykom, sako, eik iš namų, o man tiek tereikėjo – ir išėjau. Dirbau statybose, draugai padėjo, įgijau daug praktikos. O vėliau ir čia atsiradau. Čia mano mamos tėvų, mano senelių, namai.

Aš turiu būti čia ir kurti, jūra netraukia, net žmonės stebisi, kad nuolat čia būnu ir dirbu. Turbūt taip skirta, gi turi kažkas kažką kurti, kad būtų įdomu.

Palaikome gerus santykius su kaimo bendruomene, užeina pas mane, edukacijas jiems parodau.“

Kaimas jau ties Radviliškio rajono riba su Kelmės rajonu, gyventojų vos keli. Namai toliau nuo pagrindinio kelio, miškai aplink, stebina ramuma. Būtų dar ramiau, jei miško darbai nevyktų, kurie čia nuo pat ankstaus ryto prasideda. Vasarą dūzgiančios bitės svečius panardina į ramybę, kurios taip kasdien reikia. Kiekvienas suranda savo gyvenimo kelią, Židrūnas savąjį kuria Kaunetiškiuose.

Atsiliepimai

Komentuoti